Šis pareiškimas priskiriamas JT vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui Filippo Grandi.
Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) yra labai susirūpinusi dėl vis dažniau pasitaikančių smurto atvejų ir rimtų žmogaus teisių pažeidimų prieš pabėgėlius ir migrantus prie įvairių Europos sienų. Kai kurie iš jų baigėsi tragiškomis žūtimis.
Nepaisant nuolatinių JT agentūrų, įskaitant UNHCR, tarpvyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų raginimų nutraukti tokią praktiką, toliau reguliariai pranešama apie smurtą, netinkamą elgesį ir išstūmimus įvairiuose sausumos ir jūrų sienų kirtimo punktuose Europos Sąjungoje (ES) ir už jos ribų.
Mes esame susirūpinę dėl pasikartojančių, nuolatinių pranešimų iš Graikijos sausumos ir jūros sienų su Turkija, kur nuo 2020 m. pradžios UNHCR užfiksavo beveik 540 Graikijos neoficialaus grąžinimo atvejų. Taip pat pranešama apie nerimą keliančius incidentus Vidurio ir Pietryčių Europoje prie sienų su ES valstybėmis narėmis.
Nors apie daugelį incidentų dėl įvairių priežasčių nepranešama, UNHCR apklausė tūkstančius žmonių visoje Europoje, kurie kirtę sienas buvo išstumti, ir pranešė apie nerimą keliantį grasinimų, bauginimų, smurto ir žeminimo modelį. Žmonės pasakoja, kad jūroje jie buvo paliekami dreifuoti gelbėjimosi plaustuose, o kartais net įverčiami tiesiai į vandenį – tai rodo beatodairišką nepagarbą žmogaus gyvybei. Skelbiama, kad nuo 2021 m. rugsėjo mėnesio Egėjo jūroje per tokius incidentus žuvo mažiausiai trys žmonės, iš jų vienas – sausio mėnesį. Apie tokią pat siaubingą praktiką dažnai pranešama ir prie sausumos sienų – nuolat girdimi liudijimai, kad iš žmonių atimami drabužiai ir avalynė, o tuomet atšiauriomis oro sąlygomis jie žiauriai išstumiami atgal.
Europos valstybės, išskyrus kelis išimtinius atvejus, tokių pranešimų netyrė, nors buvo gauta vis daugiau patikimų įrodymų. Vietoj to prie įvairių sienų statomos sienos ir tvoros. Gavome pranešimų ne tik apie atsisakymą priimti pasienio ruožuose, bet ir apie tai, kad kai kurie pabėgėliai galėjo būti grąžinti į savo kilmės šalį, nors ten jiems grėsė pavojus. Tokie atvejai galėjo prieštarauti tarptautiniam teisiniam negrąžinimo principui.
Teisė prašyti prieglobsčio ir juo naudotis nepriklauso nuo atvykimo į šalį būdo. Asmenims, norintiems prašyti prieglobsčio, turėtų būti leista tai padaryti, jie turėtų būti supažindinti su savo teisėmis ir gauti teisinę pagalbą.
Nuo karo ir persekiojimo bėgantys žmonės turi nedaug galimybių. Sienos ir tvoros vargu ar gali tapti reikšminga atgrasymo priemone. Jos tik padidins asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ypač moterų ir vaikų, kančias, paskatins juos rinktis kitus, dažnai pavojingesnius, kelius ir, tikėtina, sukels dar daugiau žūčių.
Tai, kas vyksta prie Europos sienų, yra teisiškai ir morališkai nepriimtina ir turi liautis. Žmogaus gyvybės, teisių ir orumo apsauga turi išlikti mūsų bendru prioritetu. Būtina skubiai siekti pažangos užkertant kelią žmogaus teisių pažeidimams pasienyje ir sukurti visiškai nepriklausomus nacionalinius stebėsenos mechanizmus, kurie užtikrintų pranešimų apie incidentus teikimą ir nepriklausomą jų tyrimą.
Baiminamės, kad apgailėtina dabartinė praktika gali tapti įprasta ir pagrįsta politika. Ji stiprina žalingą ir nereikalingą „Europos-tvirtovės“ naratyvą. Tikrovė tokia, kad daugumą pasaulio pabėgėlių priima mažas ir vidutines pajamas gaunančios šalys, turinčios daug mažiau išteklių, dažnai besiribojančios su krizės ištiktomis kilmės šalimis.
Pagal ES teisę sienų stebėjimo veikla turi būti vykdoma visapusiškai laikantis pagrindinių teisių. Galima valdyti sienas ir spręsti saugumo problemas, kartu įgyvendinant sąžiningą, humanišką ir veiksmingą politiką prieglobsčio prašytojų atžvilgiu, atitinkančią valstybių įsipareigojimus pagal tarptautinę žmogaus teisių ir pabėgėlių teisę, įskaitant 1951 m. konvenciją ir Europos teisę.
Europos šalys jau nuo seno aktyviai remia UNHCR veiklą ir teikia svarbų indėlį, padedantį apsaugoti pabėgėlius ir remti priimančiąsias šalis. Tačiau finansinė parama ir pajėgumų stiprinimas užsienyje negali pakeisti valstybių atsakomybės ir pareigos priimti bei apsaugoti pabėgėlius savo teritorijoje.
Nors perkėlimas ir kiti teisiniai būdai yra būtini siekiant parodyti išorės paramą pagrindinėms priimančiosioms valstybėms, jie negali pakeisti įsipareigojimų prieglobsčio prie sienų prašantiems asmenims, įskaitant tuos, kurie atvyko neteisėtai ir spontaniškai, taip pat ir laivais.
Valstybės turi laikytis savo įsipareigojimų ir gerbti pagrindines žmogaus teises, įskaitant teisę į gyvybę ir teisę į prieglobstį. Tai, kaip Europa nusprendžia apsaugoti prieglobsčio prašytojus ir pabėgėlius, yra labai svarbu ir lemia precedentą ne tik regione, bet ir visame pasaulyje.
Pasidalinti Facebook Paisdalinti Twitter
