© UNHCR/Anthony Karumba
Pranešimas paskelbtas portale www.lrt.lt 2024 m. rugpjūčio 20 d.
Sienų statymas, laivų apgręžimas, pabėgėlių ir migrantų nustūmimas į kitas šalis… rinkimų gausa paženklintais metais populistai tikina rinkėjus, kad visa tai padės susigrąžinti kontrolę – nuo sienų ir imigracijos srautų iki darbo rinkų, sveikatos sistemų ir nacionalinio saugumo.
Nedaugelis politinių taktikų yra tokios veiksmingos kaip baimės kurstymas. Tačiau minėti veiksmai tik sukuria kontrolės iliuziją. Jie ne tik pažeidžia įstatymus ir pagrindines žmogaus teises. Jie taip pat nesprendžia priežasčių, dėl kurių žmonės persikelia: konfliktai, smurtas, persekiojimas, skurdas, klimato kaita – pagrindiniai mūsų laikų sunkumai.
Nenuostabu, kad žmonės tikisi, jog jų lyderiai susidoros su imigracijos keliamais iššūkiais. Neseniai Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pripažino, kad kelios Europos vyriausybės svarsto „novatoriškas strategijas“, kaip spręsti prieglobsčio problemą „toliau nuo ES išorės sienų“, ir teigė, kad tokios idėjos „neabejotinai nusipelno mūsų dėmesio“.
Taip, kai kurios nusipelno. Tačiau tik tuo atveju, jei strategijos bus sąžiningos, teisėtos, veiksmingos, nepažeis žmogaus teisių, sumažins prieglobsčio sistemoms tenkantį spaudimą ir pelnys visuomenės pasitikėjimą. Kokios jos galėtų būti?
Pirmiausia, kadangi neseniai lankiausi Ukrainoje ir Sudane, galiu jus patikinti, kad labiausiai neatidėliotina ir akivaizdžiausia strategija yra tarpininkavimas siekiant taikos. Visame pasaulyje bėgdami nuo karo, smurto ar persekiojimo savo namus paliko 120 mln. žmonių, ir šis skaičius auga jau 12 metų iš eilės. Kol nebus taikos, jie negalės grįžti namo, taigi šis skaičius nesumažės.
Taip pat būtina užtikrinti greitesnę bei teisingesnę prieglobsčio sistemą ir sumažinti neišnagrinėtų atvejų skaičių. Tai leistų vyriausybėms humaniškai ir teisėtai spręsti pabėgėlių ir migrantų klausimą. Asmenys, kuriems nereikia prieglobsčio ir kurie neturi teisės likti šalyje, galėtų būti saugiai ir oriai grąžinami. Patobulinus šias sistemas būtų galima gerokai sumažinti ksenofobines nuotaikas ir kovoti su visuotiniu jausmu, kad prie valstybių sienų tvyro chaosas.
Tai jau turėtų būti nusistovėjusi praktika. Tačiau kalbant apie „novatoriškas strategijas“, vienas iš naujų metodų, kurį pasiūlė UNHCR, apima prieglobsčio prašymų nagrinėjimą ne tik ES, bet ir regioniniu lygmeniu: sudėtingiausi ir labiausiai pagrįsti atvejai būtų nagrinėjami ES šalyse, o mažiausiai pagrįsti – regioniniu lygmeniu saugiose trečiosiose šalyse. Iš ten žmonės prireikus galėtų būti lengviau grąžinami į savo gimtąsias šalis, o pabėgėliais pripažinti asmenys būtų vėl priimami į Europą. Visi prašymai vis tiek būtų sąžiningai ir tinkamai išnagrinėjami.
Papildomi pajėgumai leistų valstybėms narėms nuo pat pradžių nukreipti atvykstančius žmones į tinkamas vietas. Svarbiausia, kad būtų išsaugota teisė prašyti teritorinio prieglobsčio.
Toks metodas turėtų būti didesnės strategijos, skirtos spręsti pažeidžiamų namus palikusių žmonių problemas, dalis. Ji galėtų apimti „vieno langelio“ principu veikiančius centrus, kuriuose pabėgėliai ir migrantai gautų pagrindinę humanitarinę pagalbą, informaciją apie prieglobsčio prašymą tose vietovėse ir pagalbą ieškant dingusių giminaičių. Tokiuose centruose taip pat galėtų patarti, kaip teisėtai patekti į Europos valstybes, arba padėti įstrigusiems migrantams saugiai grįžti namo, jei jie to nori. Panašūs „saugaus judumo biurai“ buvo išbandyti Amerikoje, kuriuose siūloma pagalba namus palikusiems žmonėms.
Kad ši idėja pasiteisintų, valstybės turės pasiūlyti pabėgėliams daugiau galimybių tiesiogiai iš regionų: perkėlimo vietas, darbo vizas, stipendijas, šeimos susijungimą, privatų rėmimą ir pan. Taip pat svarbu, kad teisėtos migracijos galimybės būtų plečiamos daug didesniu mastu. Darbo jėgos judumas – teisėti būdai, kuriais didžiulis darbuotojų trūkumas sprendžiamas įdarbinant darbo ieškančius migrantus – naudingas visiems. Jei tokių galimybių būtų daugiau, mažiau žmonių manytų, kad prieglobsčio prašymas yra vienintelė galimybė patekti į Europą.
Išgirdę frazę „Europos pabėgėlių krizė“, prisiminkite, kad beveik 80 proc. pabėgėlių gyvena šalyse, kurios ribojasi su tomis, iš kurių jie pabėgo. Jie niekada nenorėjo bėgti iš savo namų, o juolab rizikuoti pakliūti į žmonėmis prekiaujančių nusikaltėlių rankas ir būti pagrobti, prievartaujami ir išnaudojami. 2021–2023 m. Viduržemio jūroje žuvo arba dingo be žinios 7 600 žmonių, o Sacharos dykumoje žuvo apie 950 žmonių (tikrasis skaičius tikriausiai yra kur kas didesnis).
Milijonai pabėgėlių gyvena besivystančiose arba mažiausiai išsivysčiusiose šalyse, kurioms reikalinga daug didesnė parama, kad galėtų jiems tinkamai padėti. Investicijos į sveikatą, švietimą, pragyvenimo šaltinius, valdymą, saugumą, žmogaus teises ir tvarų vystymąsi reiškia galimybes pabėgėliams, migrantams ir juos priimančioms bendruomenėms.
Priešingu atveju žmonės toliau judės nepaisydami tykančių mirtinų pavojų. Perdėta sienų kontrolė nesulaikys į neviltį puolusių žmonių.
Taigi pasiūlykime alternatyvas šioms kelionėms – būdus, leisiančius žmonėms gyventi išsaugant viltį ir veiksnumą. Tai yra ne tik humaniškas poelgis, turint omeny tragedijas, kurios kasdien įvyksta dykumoje ir jūroje. Kartu tai yra socialiniu ir ekonominiu požiūriu prasminga Europai ir kitoms šalims.
Visgi vienos „novatoriškos strategijos“ atsisakyti galime – prieglobsčio prašytojų išsiuntimo į kitas šalis, kuriose jų prašymai būtų tvarkomi be jokių vilčių, kad jie bus tinkamai išnagrinėti. Toks buvo Jungtinės Karalystės „Ruandos planas“, kuris dabar jau pagrįstai apleistas, ir kiti panašūs variantai. Tokios programos pažeidžia tarptautinę teisę, yra labai brangios ir neabejotinai neveiksmingos.
Tarptautinis bendradarbiavimas siekiant taikos; bendravimas su pabėgėliais ir migrantais jų kelionės metu; parama skurdesnėms pabėgėlius priimančioms šalims; prieglobsčio sistemų tobulinimas; žmogaus teisių ir pagrįstų nuogąstavimų dėl socialinio ir ekonominio spaudimo derinimas…
Jei siekiate kontrolės, ją tokiais veiksmais ir įgysite.
Pasidalinti Facebook Paisdalinti Twitter
